The dream of seeing the ocean brought me to Arcachon - the expectation of something powerful, different, new. Arcachon Bay turned out to be completely different, but quiet, warm, but no less attractive, and most importantly - alive!
Arcachon itself simply enchanted me. An unusual city, so unlike others that it is difficult to compare it with anything. Calm and quiet, simple and unpretentious seaside town.
Arcachon is a climatic resort on the Silver Coast of France. Beautiful white sand beaches stretch for 5 kilometers here, along them - Summer City - with many hotels.
It would seem impossible to imagine a seaside resort without the hubbub of visiting crowds, the bustle of vacationers, but in Arcachon there is none of this. The embankment is almost empty with the rare exception of locals or random tourists strolling.
There are pine trees all around. The coast is mostly covered with pine forests, the air is fresh and resinous. Having settled on the ocean shore, in addition to all the splendor, you get the long-awaited sea aroma.
It is not for nothing that Arcachon has earned the fame of the world's oyster capital - the oysters that are bred here and the shrimp in the local restaurants are excellent - it is impossible to eat anything else in this place. Recommending restaurants is a thankless task, so I will not do it.
Arcachon is located at the foot of a low hill, which is all built up with summer houses and villas - this is the Winter City. The winter city is one of the most popular areas of Arcachon, rich in historic villas of the nineteenth century. Attracting crowned heads from all over Europe, the winter city developed rapidly, unlike the summer city.
The places turned out to be wonderful: winding, slightly hilly green streets with many diverse, but still more or less consistent in the same, difficult-to-describe style of houses. Here you can see the overhanging roofs of Swiss chalets, and brick facades, and bay windows, and belvederes, and turrets, and verandas. A feeling of peace and tranquility, ideal weather, an old observation tower with an iron creaking spiral staircase, a small bridge...
This charming area was built in the early 1860s by two brothers - wealthy bankers and owners of a railway company from Bordeaux. They used to rent houses out to people who had lung problems or tuberculosis. That's why the quarter is not located by the sea, but on the hills, winding streets and pine trees were supposed to dampen the gusts of the damp sea wind.
The people around are the kindest and simplest - the atmosphere has a positive effect on them. I understand Napoleon III was in love with these places as there is not a hint of pathos - modest streets are crowned by the same, not flashy, but extremely attractive Notre Dame with the sailors' chapel. We did not meet a single soul in the cathedral, but it's such a peaceful peace.
Having photographed these villas, each of which has its own name, and some even have memorial plaques, we went swimming. It is not a short walk to a good sandy beach - about 30 minutes. Perhaps that is why the city is full of cyclists. Everyone rides - both old and young; the paths along the sea are even marked into two lanes.
The city beach disappointed me: a narrow strip of fine sand and piers from which pleasure boats constantly depart. There is practically nowhere to swim - boats everywhere. If you walk along the coast to the right, you will see a yacht parking, a fishing port, in short, endless boats. Later, looking at the map with a fresh mind, we realized that we needed to go to the left. There are good wide beaches and pine trees.
Finally, we could swam in the ocean and the feeling was magical! The waves were so strong there that swimmers flew head over heels to the shore. Here, of course, you have to forget about your hair, be ready to sprawl on the sand and swallow water and sand - but all this is trifles compared to the delight of rushing along with the huge mass of the wave, like a feather. Vigilant lifeguards sit on towers everywhere and quickly react to any emergency situations.
But, it must be said, in our sea it does not even occur to anyone to climb into such waves, and where there is control, there would already be a storm warning posted, and swimming would be prohibited.
Here, such powerful waves are commonplace. Those who are more careful stand almost knee-deep in water, this is enough to get doused from head to toe; those who are braver go deeper to ride with the wind. Since the bottom is sandy, the shore is flat and wide, there is practically no risk of injury. This resort is almost entirely French, there are very few foreigners, and the locals speak English, not all of them, and with difficulty.
Every morning in Arcachon begins with the market, where it is simply a paradise for gourmets and seafood lovers: all kinds of fish, shrimp, crabs, lobsters, several types of shellfish and, of course, oysters of all sizes.
Yes, I would like to stay and live here in my old age - just like the local old men who rush to the ocean in the morning, just like the youths who ride their bikes all over the town. And just live with a smile on my face in the mild winter and not hot summer.
💝💝💝💝💝💝💝💝💝💝
With love @madeirane
Photos are taken by me.
© 2025
Translated from Lithuanian with DeepL.com (free version)
Į Arkašoną mane atvedė svajonė pamatyti vandenyną - kažko galingo, kitokio, naujo. Arkašono įlanka pasirodė visiškai kitokia, rami, šilta, bet ne mažiau patraukli, o svarbiausia - gyva!
Pats Arkašonas mane tiesiog užbūrė. Neįprastas miestas, toks nepanašus į kitus, kad sunku jį su kuo nors palyginti. Ramus ir tylus, paprastas ir nepretenzingas pajūrio miestelis.
Arkašonas - tai klimatinis kurortas Prancūzijos Sidabrinėje pakrantėje. Gražūs balto smėlio paplūdimiai čia driekiasi 5 kilometrus, palei juos - Vasaros miestas - su daugybe viešbučių.
Atrodytų, neįmanoma įsivaizduoti pajūrio kurorto be lankytojų minios, poilsiautojų šurmulio, tačiau Arkašone to nėra. Krantinė beveik tuščia, išskyrus retas išimtis - vietinius gyventojus ar atsitiktinai vaikštinėjančius turistus.
Aplink auga pušys. Pakrantė daugiausia apaugusi pušynais, oras gaivus ir dervingas. Įsikūrus ant vandenyno kranto, be viso to grožio, dar ir pajunti ilgai lauktą jūros aromatą.
Ne veltui Arkašonas pelnė pasaulio austrių sostinės šlovę - čia auginamos austrės ir vietiniuose restoranuose ruošiamos krevetės yra puikios - nieko kito šioje vietoje valgyti neįmanoma. Rekomenduoti restoranus - nedėkinga užduotis, todėl susilaikysiu.
Arkašonas įsikūręs neaukštos kalvos papėdėje, kuri visa užstatyta vasarnamiais ir vilomis - tai žiemos miestas. Žiemos miestas yra vienas populiariausių Arkašono rajonų, kuriame gausu istorinių XIX a. vilų. Traukiantis karūnuotas galvas iš visos Europos, žiemos miestas, kitaip nei Vasaros miestas, sparčiai vystėsi.
Vietos pasirodė nuostabios: vingiuotos, šiek tiek kalvotos žalios gatvelės su daugybe įvairių, bet vis dar daugiau ar mažiau nuoseklių to paties, sunkiai apibūdinamo stiliaus namų. Čia galima pamatyti ir šveicariškų namelių kabančius stogus, ir mūrinius fasadus, ir erkerius, ir belvederius, ir bokštelius, ir verandas. Taikos ir ramybės pojūtis, idealus oras, senas apžvalgos bokštas su geležiniais girgždančiais sraigtiniais laiptais, nedidelis tiltelis...
Šią žavią vietovę 1860-ųjų pradžioje pastatė du broliai - turtingi bankininkai ir geležinkelio bendrovės iš Bordo savininkai. Jie nuomodavo namus žmonėms, turintiems plaučių problemų ar sergantiems tuberkulioze. Todėl kvartalas įsikūręs ne prie jūros, o ant kalvų, vingiuotos gatvelės ir pušys turėjo slopinti drėgno jūros vėjo gūsius.
Aplinkiniai žmonės yra patys maloniausi ir paprasčiausi - atmosfera juos veikia teigiamai. Suprantu, kodėl Napoleonas III buvo įsimylėjęs šias vietas, nes čia nėra nė lašo patoso - kuklias gatveles vainikuoja ta pati, ne prašmatni, bet nepaprastai patraukli Notre Dame su jūreivių koplyčia. Katedroje nesutikome nė gyvos dvasios, bet tokia rami ramybė.
Nufotografavę šias vilas, kurių kiekviena turi savo vardą, o kai kurios net atminimo lentas, išėjome maudytis. Iki gero smėlio paplūdimio netoli - apie 30 minučių kelio pėsčiomis. Galbūt todėl mieste pilna dviratininkų. Važinėja visi - ir seni, ir jauni; takai palei jūrą net pažymėti į dvi eismo juostas.
Miesto paplūdimys mane nuvylė: siauras smulkaus smėlio ruožas ir prieplaukos, iš kurių nuolat išplaukia pramoginiai laiveliai. Praktiškai nėra kur maudytis - visur valtys. Jei eisite pakrante į dešinę, pamatysite jachtų stovėjimo aikštelę, žvejybos uostą, trumpai tariant, begalę laivų. Vėliau, žvelgdami į žemėlapį šviežiu protu, supratome, kad reikia eiti į kairę. Ten geri platūs paplūdimiai ir pušynai.
Pagaliau galėjome paplaukioti vandenyne ir jausmas buvo stebuklingas! Bangos ten buvo tokios stiprios, kad plaukikai skriejo stačia galva į krantą. Čia, žinoma, reikia pamiršti plaukus, būti pasiruošusiam išsitiesti ant smėlio ir ryti vandenį bei smėlį - bet visa tai smulkmenos, palyginti su malonumu lyg plunksna skrieti kartu su didžiule bangos mase. Visur ant bokštų sėdi budrūs gelbėtojai, kurie greitai reaguoja į bet kokią avarinę situaciją.
Bet, reikia pasakyti, mūsų jūroje niekam net į galvą neateina lipti į tokias bangas, o ten, kur yra kontrolė, jau būtų iškabintas įspėjimas apie audrą ir maudytis būtų draudžiama.
Čia tokios galingos bangos yra įprastas dalykas. Tie, kurie atsargesni, stovi vandenyje beveik iki kelių, to pakanka, kad apsipiltų nuo galvos iki kojų; tie, kurie drąsesni, leidžiasi gilyn, kad pasivažinėtų su vėju. Kadangi dugnas smėlėtas, krantas lygus ir platus, susižaloti praktiškai nėra pavojaus.
Šiame kurorte gyvena beveik vien prancūzai, užsieniečių labai mažai, o vietiniai gyventojai kalba angliškai, bet ne visi ir sunkiai.
Kiekvienas rytas Arkašone prasideda nuo turgaus, kuriame tiesiog rojus gurmanams ir j ūros gėrybių mėgėjams: visų rūšių žuvys, krevetės, krabai, omarai, kelių rūšių moliuskai ir, žinoma, įvairaus dydžio austrės.
